Plačiau aprašome kelias populiarias filologijos (kalbotyros) specializacijas.

Taikomoji kalbotyra. Tai specializacija, kuri taikoma, sprendžiant su kalbos vartojimu susijusias problemas. Tai disciplina, ugdanti užsienio kalbų dėstytojus – žmones, kurie padeda mums suprasti įvairius tekstus, garso įrašus, parašytus mums nežinoma kalba.

Kognityvinė lingvistika – mokslo šaka, aiškinanti psichologinius kalbos procesus. Studijų metu mokomasi skaityti, suprasti, argumentuotai aptarti kognityvinės lingvistikos teorinę ir taikomąją literatūrą, o savarankiškų darbų metu išmokstama taikyti teorines kognityvinės kalbotyros nuostatas kalbai analizuoti.

Lyginamoji lingvistika. Ši sritis tiria kalbų panašumus ir skirtumus, siekia rasti bendrą kilmę, tiria etimologiją. Būtent lyginamosios lingvistikos absolventai rekonstruoja senovės kalbas, verčia jau mirusių kalbų tekstus.

Semiotika – moderniosios kalbotyros (lingvistikos) sritis, tirianti ženklų struktūras, naudojamas įvairiose ženklų sistemose – kalboje, tekstuose, architektūroje, muzikoje ir t. t. Paprasčiau – semiotika sako, kad žodžio (garso, vaizdo) reikšmė priklauso nuo konteksto, t. y. teksto struktūros.

Leksikografija – kalbos fiksavimo mokslas, pavyzdžiui, žodžių užrašymas žodynuose. Leksikografai ieško naujų, patogesnių būdų įrašyti ir nuskaityti įrašytą kalbą. Taip pat jie tiria žodžių kilmę, pirminę jų prasmę.

Kitos filologijos specializacijos: semantika, sintaksė, fonetika, fonologija, sociolingvistika, neurolingvistika, psicholingvistika, istorinė lingvistika.