Kompiuteriniai žaidimai šiais laikais yra tipiškas laisvalaikio praleidimo būdas. Bet ar sėsdami prie kompiuterio pamąstome, kokią įtaką kompiuteriniai žaidimai daro mums ir, žinoma, karjerai.

Dauguma užkietėjusių žaidėjų kaip mantrą kartoja tai, kad kompiuteriniai žaidimai lavina sprendimų priėmimo greitį, reakciją. Žaidžiantys strateginius ar ekonominius žaidimus sako, kad taip treniruoja loginį mąstymą. Su tuo nesiginčijame, bet norime pakalbėti kitu aspektu. Kompiuteriniai žaidimai be jokių pastangų sukelia nerealistiškus lūkesčius įgūžių tobulėjimui, kas nėra gerai, nes išėjus iš žaidimo pasaulio į tikrą, gali ištikti kognityvinis disonansas.

Nauji kompiuteriniai žaidimai yra trumpi. Jų lygiai, ypatingai pirmieji, įveikiami greitai, o kur dar papildomos paskatos sugrįžti, sužaisti mini žaidimą žaidime, kuris išlaiko dėmesį ir įsitraukimą. Kai žaidžiame, gana greitai įgyjame to žaidimo apdovanojimus. Žaidimuose atveriame naujus žemėlapius, „atrakiname“ naujus ginklus ar įgūdžius. Tobulėjimo kreivė, kaip ir gyvenime, iš pradžių greitai šauna į viršų, o po to rimsta. Bet žaidimuose įgūdžių niekas neatima, kreivė ir toliau auga ir – jei lyginsime su realia veikla – gana greitai. Svarbu yra ne tik tai, kaip greitai įgyjami nauji titulai ir prizai, bet ir tai, kad jie realiame pasaulyje nieko verti. Kol žaidėte Formulę 1, NBA, grojote pianinu, aptarnavote restoraną ar pan., realiame gyvenime jūs nepajudėjote iš taško A. Pats geriausias kompiuterinio futbolo gerbėjas galbūt net negali perbėgti aikštelės neuždusęs, o geriausias restorano šefo simuliatoriaus žaidėjas nemoka iškepti kiaušinio. Laikas, kuris galėjo būti skirtas įgyti realiems įgūdžiams auginti savo asmenybę, nugulė tarp vienetų ir nulių.

Iškart girdime, kad juk ir kompiuterinių žaidimų žaidėjas yra profesija. Tačiau kiek iš viso žaidžiančiųjų REALIAI galvoja apie žaidimą kaip apie savo karjerą, o ne išsitraukia šį argumentą iš užančio, kai reikia ginti kėdę prie kompiuterio?

Metamas kitas argumentas: žaisdami kompiuterinius žaidimus, mes atsipalaiduojame ir pailsime. Tačiau tokių žaidimų ir tokių žmonių yra vienetai. Kompiuteriniai žaidimai skirti įtraukti ir išlaikyti, o ne po pusės valandos „atsipalaidavimo“ jus paleisti veikti savo veiklų. Pagalvokite, kiek kartų jūs (jei žaidžiate) ar jūsų vaikai valandėlę pažaidė ir tapo pailsėję bei įkvėpti veikti naudingas veiklas. Pasekite savo ar vaikų savijautą po valandos, dviejų valandų kompiuterinių žaidimų. Kaip keičiasi motyvacija sportuoti, kurti, mokytis?

Dar apie disonansą, kurį minėjome straipsnio pradžioje. Žaidime mokomės greitai. Realybėje, deja, ne. Taip pat žaidime dažnai būna instrukcija, kaip atlikti vieną ar kitą dalyką, tad telieką jį „zulinti“ – o gyvenime reikia ir patiems išsiaiškinti, ir rasti priemones bei rinktis kelius. Nauja karta nori greitai kilti karjeros laiptais, įgyti naujų atsakomybių ar privilegijų, bet susidūrusi su ilgesnį laiką trunkančiu stabdžiu ar, rodos, menka Y kartos žmogui stagnacija, ieško kažko naujo. Žinoma, neabsoliutiname, bet tokia tendencija yra. Yra verslai, kurie tuo piktinasi, ir yra verslai, kurie priima taip užaugusią visuomenės dalį bei sudaro jai sąlygas dirbti taip, kaip ji išmoko kompiuteriniuose žaidimuose. Tai geimifikacija – terminas, kurį dažnas HRspecialistas žino: užduotys, suskaidomos į mažesnes, uždirbamos žvaigždutės bei taškai, kažkokie matavimo elementai ir atitinkamas pagerbimas už daugiausiai surinktų taškų per dieną, savaitę ar mėnesį. Ar su laiku toks darbo modelis prigis – nežinome, bet tikrai žinome, kad realus įgūdis yra daug naudingesnis, kylant karjeros laiptais, nei virtualus jo atitikmuo.

Žaidimų nedemonizuojame, tiesiog turime porą patarimų:

1. Jei jau žaidžiate, rinkitės ir rinkite vaikams kompiuterinius žaidimus, kurie turi edukacinį elementą – kur galima įgyti žinių.
2. Ribokite laiką prie kompiuterio. Tiesiog užduokite sau klausimą, ar per dar vieną valandą, kurią žaisiu, paaugsiu kaip žmogus? Ar nėra realios veiklos, kurioje jausčiausi taip pat gerai?